Nerūdijančio plieno talpykloms paprastai reikalingos cheminės reakcijos tam tikromis temperatūros sąlygomis, taigi reaktoriui yra daromas slėgis ir temperatūra. Nerūdijančio plieno talpyklos paprastai turi tokius aukšto temperatūros metodus: kai garo šildymo temperatūra yra žemesnė, ją galima šildyti garais žemiau vienos atmosferos. Kai temperatūra yra aukštesnė, gali būti naudojamas aukšto slėgio perkaitintas garas. Kai vandens temperatūra turi būti maža, šildymo sistemą galima naudoti tiek atviruose, tiek uždaruose režimuose. Atviras tipas yra gana paprastas. Jį sudaro cirkuliacinis siurblys, vandens rezervuaras, vamzdis ir reguliatorius vožtuvui valdyti. Kai naudojamas aukšto slėgio vanduo, įrenginio mechaninis stiprumas yra aukštas, išorinis reaktoriaus paviršius suvirinamas ritėmis, o ritė turi tarpą su virdulio sienele. Šiluminė varža didėja, o šilumos perdavimo efektas mažėja.
Vengiant aukšto slėgio šildymo sistemų, vietoj vandens ir garų gali būti naudojamos kitos terpės, pavyzdžiui, mineralinė alyva, bifenilo eterio mišiniai (virimo temperatūra, išlydyta druska, skystas švinas ir tt). Todėl tarp elektrinio atsparumo vielos ir reakcijos indo korpuso susidaro mažas tarpas. Per pirmuosius tris metodus striukė pridedama prie virdulio korpuso. Dėl didelio temperatūros svyravimų virdulys ir katilo korpusas patenka į temperatūros pokyčius, kad susidarytų temperatūros skirtumas. Naudojant elektrinį šildymą, įranga yra lengva ir paprasta, temperatūra yra lengvai reguliuojama, o siurblys, viryklė, kaminas ir kiti įrenginiai nėra reikalingi. Vairavimas taip pat yra labai paprastas, rizika nėra didelė, kaina yra maža, tačiau eksploatavimo kaina yra didesnė nei kitų šildymo būdų. Todėl jis tinka šildymui žemiau, o kai elektros energijos kaina yra mažesnė.
Nerūdijančio plieno reaktoriuje cheminė reakcija paprastai atliekama. Siekiant užtikrinti vienodą ir greitą reakciją ir efektyvumą, reakcijos inde paprastai įrengiamas atitinkamas maišymo įrenginys.